Su liūdesio ir galvos skausmo diena

 Dar tebeturiu širdeles iš penktos klasės, kurias klijuodavom vieni kitiems ant megztukų per Valentino dieną. Gražiausios mergaitės jų visuomet susilaukdavo daugiausiai, bet tais metais savų suskaičiavau net apie keturiasdešimt.
 Tą vienintelę meilės dieną ir teprisimenu. Vėliau prasidėjo paaugliškos ašaros iš baimės numirti vienai, o kas buvo po to iki šiandien- nebeįstengiu prisiminti.
 Kai kurių dalykų gyvenime daugiau niekuomet nebevalgome vos po pirmojo karto, kai tenka jų paragauti. Jei būčiau žinojusi, koks iš tiesų yra tas visų apdainuotas ir aprašytas jausmas, būčiau pasirinkusi nemylėti niekados.
 Kaip sakoma: ,,love is a two way street'',- o toji, kurią vadiname be atsako, tėra jausmo vaikymasis ir kartais savotiškas darkymasis iš savęs, kai priimam kankinio vaidmenį, užuot skyrę laiką kam nors kitam. Apie ją nerašysiu.

 Tądien man atrodė, kad kambaryje lyja. Veidas buvo šlaputėlis nuo ašarų, o nugara išrasojusi nuo nepaliaujamo kūkčiojimo. Nesugebėjau paaiškinti, kas mane taip nuliūdino, ir tik vėliau supratau, kaip sumauta yra matyti tau brangų žmogų kenčiantį ir negalėti niekuo nepadėti. Kaip skausminga yra jaustis atsakingu už kažką, kai net nesi ir neprivalai būti atsakingas. Staiga be galo svarbu tampa neįžeisti, grindys palieka stiklo aštrumo ir vaikštai jomis kuo atsargiau, kad nepažadintum dailios iliuzijos, miegančios ant nuotraukų su dirbtinėmis šypsenomis rėmeliuose. Nes, galbūt, visai nenorėjai tądien kur nors eiti, bet vis vien išėjai; visados eini ir eisi, kol galutinai nenusibos.
 Net kai visos žvaigždelės užgesta, ar lengva sau prisipažinti, kad stengeisi tiek, jog savyje tiesiog išgraužei skylę ir visos tos laukimo, rūpesčio, nerimo valandos, tuomet atrodžiusios lyg maloni pareiga, pavertė tave baimėje tarpstančiu gyviu, kuris nebemoka gyventi kitaip? Esi kažkam geresnė savo paties kopija, o tas, dėl kurio viskas... jau ir šiaip nebe tas. Abu virtę minkomu moliu, dabar jau kiek padžiuvusiu ir aplūžusiomis smulkesnėmis detalėmis.
 Meilės baisumas ir slypi tame, kad niekuomet nepriimi jo arba jos, tokių, kokie jie ateina iki sutikdami Tave, o jie, savo ruožtu, ir nesutinka tokiais likti. Todėl ir perkuriame kažką iš naujo, leisdami transformuoti mus pačius.
Bent truputį.

...

Prisipažink sau.

 Meilė meilei ir padaro ją žiauria.

Vidurnakčio dialogai

 Pro medžių šakas matyti žvilgantys mėnulio pjautuvo skuteliai. Lango stikle atsispindintis kambarys, priverčia patikėti, kad sėdžiu lauke, stebėdama save pastato viduje
 Pakreipiu galvą, atmetu susivėlusius plaukus atgal ir nusišypsau.
 Merginos atspindyje akys nepasidaro giedresnės, o šypsena, kurią ji man padovanojo,- neturi nei šilumos nei lašelio tikrumo.
 Man pasidaro vėsu, tad susikeliu kojas ant kėdės ir mėginu įsitaisyti.
 Mergina susiriečia į kamuoliuką, apkabindama pati save. Geriau į ją įsižiūrėjusi, matau vaiką su apgailėtinomis moteriškumo užuominomis. Įsižiūriu į grubokas rankas, nedrąsiai ieškančias vietos. Pasidaro nejauku.
 Nugara perbėga lengvi šiurpuliukai.
 Ji muistosi. Noriu nukreipti žvilgsnį, bet negaliu. Sėdime įsmeigusios akis viena į kitą lyg stengtumės laimėti kovą, kuri niekuomet nesibaigs.
 Ar perskaitysi mano mintis, jei leisiu joms lietis laisvai?
 Ji nerami, jaučiu tai, oras ima virpėti.
 Jei pasakysiu tau paslaptį, ar sugebėsi ją saugoti?
 Mudvi svetimos viena kitai dalys, sudarančios sielą draskančią visumą. Nekalbėk su manimi, nes niekada neišgirsi atsakymo.
 Dabar man šalta, bet kad ir kiek besispausčiau pati prie savęs- geriau nebus.
 Atrodo, kad ašaros, kurias sulaikiau, viduje pavirto varvekliais.
 Užsimerkusi tyliai dainuoju.
 Aš jos negirdžiu.
 Prisimenu šiltą saulėlydį ant Gedimino kalno, jaukų triukšmą apačioje ir rankas, tą akimirką neleidusias man visiškai subyrėti.
 Kodėl tu šypsaisi?
 Šypsausi, nes tokie prisiminimai yra geriausia, ką dabar turiu.
 Mūsų žvilgsniai vėl susitinka.
 Jos veidas iškreiptas lango stiklo, nuspalvintas mažų miesto šviesulių, o kambaryje esantys daiktai pasimeta ir tirpsta. Pavydžiu jai to neaiškaus pavidalo.
 Matau tave aiškiai kaip dieną, bet niekada negalėjau suprasti.


Užtraukiu užuolaidą ir mūsų dialogas baigiasi.

Premjera!

 Ko gero, ir blogger'iams galioja ta pati taisyklė kaip feisbukiečiams: ,,tie, kurie pabėga iš šios erdvės, anksčiau ar vėliau į ją grįžta'' Tik čia nesijauti taip niekingai nusižeminęs, paršliaužiantis atgal, kur žmonės sveikina, įkeldami seniai užmirštas nuotraukas ar mesteldami komentaruose, esą, neištvėrei, ane?

 Bet, taip, rašymas yra manija, be kurios kartais tiesiog negali gyventi. Taisyklės, žinoma, tos pačios- skelbti tai, ką matys visi arba pasilikti intymesnėje erdvėje, šiuo atveju, švariame popieriaus lape arba sušnerkštoje ir jau puslapių pasigedusioje užrašų knygelėje, kur rašai paskaitų konspektus, pirkinių sąrašus, tū dū list'us, paišai gėlytes su zuikučiais ir dar dievai žino, ką...

 Visgi, jaučiuosi lyg tai būtų naujo gyvenimo epizodo premjera, gal ir atrodysianti taip pat keistai kaip senas filmas su jau primirštomis veiksmo filmų žvaigždėmis, rodomas su tokiu pat žodžiu po kanalo logotipu. Turbūt, ir įsipareigoju rašyti Jums tai, ką jau seniai žinojote, bet niekada nematėt tokiu pavidalu. Tik kad tokio įsipareigojimo nebūtų per daug, nes dažnai nuklystu į melancholijos pertvinkusias pievas.

Galbūt, taip nutiks ir šį kartą, galbūt vėl turėsiu trinti visus įrašus, kai aprašomi herojai pradės atpažinti kitus herojus ir vienintelė išeitis bus- BĖGTI, nes taip juk daug lengviau, nei tiesai į akis pažvelgti ir mėginti viską taisyti.

 Džiaugčiausi, galėdama gyventi pasaulyje, kur viskas turėtų grąžinimo garantiją: priimi žmogų į savo gyvenimą ir iki termino pabaigos galvoji pasilikti man jį ar ne, o po to jokių galvos skausmų, paprasčiausiai atsisveikini arba atsisveikina su Tavimi.

 Pažinojau žmonių, štai taip besielgiančių; ilgai galvojau, kokie jie beširdžiai, bet iš tiesų tik buvau žmogus su grąžinimo garantija. Kitiems. Net jei taip niekuomet nesijaučiau. O juk dar seniau, mokykloje, rašydavau apie tai, kaip gyvenimas nepriklauso mums patiems, nes aplink spiečiasi daug kitų- atsitiktinių praeivių, giminaičių, gerų ir nelabai gerų draugų, kolegų- ir kiekvienas jų savaip koreguoja mūsų pačių kuriamą tobulą paveikslą, išeidami, pasakydami, kad myli arba neatsakydami į puoselėjamus jausmus, nurodantys pavadinimą filmo, kuris padeda suprasti kažkur pasislėpusias tiesas, ir... dar daug dalykų.

Smagiausia, kad visuomet stovime abejose pusėse: esame mažos ,,Aš'' visatos centrais ir dalimis kitų kaip praeiviai, mylimieji, giminaičiai, geri ar gimtadienius užmirštantys draugai.

 Visi mes sujungti nematomų gijų, bet reikia laiko pajusti jų virpėjimus ore, reikia surasti laiko ir skausmui, kai viena jų nutrūksta. Juk netenkam dalies savęs...