Pakreipiu galvą, atmetu susivėlusius plaukus atgal ir nusišypsau.
Merginos atspindyje akys nepasidaro giedresnės, o šypsena, kurią ji man padovanojo,- neturi nei šilumos nei lašelio tikrumo.
Man pasidaro vėsu, tad susikeliu kojas ant kėdės ir mėginu įsitaisyti.
Mergina susiriečia į kamuoliuką, apkabindama pati save. Geriau į ją įsižiūrėjusi, matau vaiką su apgailėtinomis moteriškumo užuominomis. Įsižiūriu į grubokas rankas, nedrąsiai ieškančias vietos. Pasidaro nejauku.
Nugara perbėga lengvi šiurpuliukai.
Ji muistosi. Noriu nukreipti žvilgsnį, bet negaliu. Sėdime įsmeigusios akis viena į kitą lyg stengtumės laimėti kovą, kuri niekuomet nesibaigs.
Ar perskaitysi mano mintis, jei leisiu joms lietis laisvai?
Ji nerami, jaučiu tai, oras ima virpėti.
Jei pasakysiu tau paslaptį, ar sugebėsi ją saugoti?
Mudvi svetimos viena kitai dalys, sudarančios sielą draskančią visumą. Nekalbėk su manimi, nes niekada neišgirsi atsakymo.
Dabar man šalta, bet kad ir kiek besispausčiau pati prie savęs- geriau nebus.
Atrodo, kad ašaros, kurias sulaikiau, viduje pavirto varvekliais.
Užsimerkusi tyliai dainuoju.
Aš jos negirdžiu.
Prisimenu šiltą saulėlydį ant Gedimino kalno, jaukų triukšmą apačioje ir rankas, tą akimirką neleidusias man visiškai subyrėti.
Kodėl tu šypsaisi?
Šypsausi, nes tokie prisiminimai yra geriausia, ką dabar turiu.
Mūsų žvilgsniai vėl susitinka.
Jos veidas iškreiptas lango stiklo, nuspalvintas mažų miesto šviesulių, o kambaryje esantys daiktai pasimeta ir tirpsta. Pavydžiu jai to neaiškaus pavidalo.
Matau tave aiškiai kaip dieną, bet niekada negalėjau suprasti.
Užtraukiu užuolaidą ir mūsų dialogas baigiasi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą